Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Paroda "Taikioji ir karingoji Azija"

2017-07-13
image

Parodoje pristatomi trijų didžiųjų Azijos šalių taikaus gyvenimo ir jį labai dažnai nutraukdavusių karų epizodai bei juos menantys ginklai. Taika ir karas, du visiškai skirtingi reiškiniai, tačiau istorijos tėkmėje jie visuomet žengė šalia vienas kito. Tai puikiai parodo Kinijos, Japonijos ir Indijos praeities pavyzdžiai, vaizdingai atskleidžia tenykščių menininkų kūriniai. Juose matome kasdienius darbus atliekančius nekilmingus žmones, svarbius reikalus sprendžiančius ar damų ir dvariškių apsuptyje besiilsinčius kilminguosius. Vėliau tie patys žmonės apsivelka šarvus, apsiginkluoja, ir pėsti ar raiti stoja į mūšį, vildamiesi pasiekti pergalę ir taiką. Kai kurie iš parodoje eksponuojamų XVI–XIX a. ginklų yra įsigyti pastaraisiais metais, tad eksponuojami pirmą kartą. Pažvelgę į juos matome ne vien kovos ir medžioklės įrankius, bet ir nagingų meistrų sukurtus meno kūrinius. Šie iš skirtingų Azijos kraštų kilę ginklai puikiai atskleidžia juos naudojusių tautų karybos ypatumus, tradicijas ir meninį skonį.


Kinija pakeitė ir daug ko išmokė į ją įžengusius užkariautojus, tačiau ir pati perėmė jų atsineštas naujoves. Mongolai atsigabeno į Kiniją raitelių naudotus lenktus kardus. Šie ginklai tapo pavyzdžiu kinų kardams, pakeitusiems iki tol jų turėtus tiesius kalavijus. Mingų laikais kinų pėstininkų gretose labai išaugo ilgakočių ginklų svarba. Mandžūrų valdymo lakais atsirado poriniai kardai tiesiomis geležtėmis. Mūšyje jais abiem buvo kaunamasi tuo pat metu, dešine ranka vienu, kaire kitu. Kai kuriuose šalies regiuose iki pat XIX a. buvo plačiai naudojami itin senos konstrukcijos šaltieji ir šaunamieji ginklai. Kinijai šiuo metu priklausančio Tibeto gyventojai iki pat XIX a. buvo ginkluoti dviašmeniais kalavijais patangais ir specifinės konstrukcijos dagtiniais šautuvais medomis. Tipinės medos apačioje pritvirtinta dviejų kojelių atrama, padedanti šauliui geriau nusitaikyti.  


Pagrindinė viduramžių Japonijos kariuomenės dalis buvo meistriškai kardus ir ietis naudojusi samurajų raitija, kuriai talkino, kartais vien kaip ginklanešiai, iš valstiečių šaukiami pėstininkai. Samurajų luomas iškilo ir suklestėjo XII–XIV a. vidaus karuose tarp atskiras žemes valdančių klanų. Susiformavo ir samurajaus kodeksas. Visame pasaulyje šiuos karius išgarsino pasakojimai apie jų garbingumą, ištvermę, kantrybę, kautynėse parodytą drąsą ir profesionalumą. Tačiau tuo pačiu metu samurajus turėjo teisę visiškai nesivaržyti valstiečių atžvilgiu, pavyzdžiui, atimti gyvybę jį tariamai įžeidusiam nelaimėliui. XIV–XVI a. samurajai tapo kariais-menininkais. Privaloma jų parengimo dalimi tapo arbatos gėrimo ceremonija ir ikebanos (puokščių sudarymo) menas, turėję suteikti kariams subtilumo, savitvardos ir ramybės. Į karą išvykstantys samurajai apsivilkdavo lakuotus šarvus ir šalmus. Iš pradžių jie ginklavosi kardais, lankais ir strėlėmis. Ilgainiui paskutiniuosius pakeitė ietys ir naginatos. Labiausiai pagarsėjusį samurajų kardų komplektą, sudarė tipinis kardas katana ir trumpasis kardas vakizašis. Pirmasis skirtas kautis atvirame lauke, antrasis  patalpose, priešams nukirsdinti ir ritualinei savižudybei sepuku (harakiri) atlikti. Samurajų kardai buvo ir tebėra laikomi grėsmingais ginklais ir meno kūriniais. Tokio ginklo gamyba kalviui buvo dvasinis kelias. Kardas būdavo suasmeninamas, naudojamas ir prižiūrimas laikantis griežtų taisyklių. 1543 m. portugalai atplukdė į Tekančios saulės šalį šautuvus. Pasirodžius dagtiniams šautuvams, mūšyje labai išaugo ašigaru vadinamų japonų pėstininkų vaidmuo. Pasibaigus izoliacionizmo laikotarpiui garsieji samurajų kardai ir šarvai tapo daugelio pasaulio šalių valstybinių muziejų ir privačių kolekcijų puošmena.


Karų nuolat apimto Indostano pusiasalio ginklakaliai gamino labai įvairius šaltuosius ginklus, kurių geležtės dažnai buvo įvežamos iš Persijos ir Damasko. Indijos kariai ginklavosi kardais – talvarais, šamširais, kalavijais – khandomis, patomis. Patyrusio radžputų raitelio rankose khanda buvo priešams baimę keliantis ginklas. Šiuo kalaviju plačia masyvia geležte buvo galima labai efektyviai kirsti ir pjauti. Tarp indiškų durklų konstrukcijos originalumu išsiskyrė kataras. Vienas plačiausiai indų naudojamų kardų buvo talvaras, kurio kilmė siejama su musulmonų tiurkų įtaka. Jie atsinešė į Indiją skimitarus primenančius lenktus kardus, kuriuos perėmė ir vietiniai indų karių klanai. Buvo gaminami puošnūs auksuoti, emaliuoti, brangakmeniais inkrustuoti talvarai, kuriuos naudojo Indijos kilmingieji ir nedekoruoti paprastiems pėstininkams skirti ginklai. Ginklų makštys buvo medinės, aptrauktos oda arba aksomu. Viduramžiais geležtes indų talvarams gamindavo nagingi persų ir Damasko meistrai, o nuo XVI a., neturint galimybių jas įsivežti, patys indų ginklakaliai. Tokio kardo geležtė labai tiko ir priešo šarvams pralaužti, ir dūriui į veidą. Karuose paplito artilerijos pabūklai ir rankiniai šaunamieji ginklai, kaip indų dagtinė muškieta toradaras. Viena galingiausių ir tuo pačiu egzotiškiausių kovos priemonių buvo drambliai. Jie buvo naudojami mūšiuose ir ypatingai sunkiems kroviniams transportuoti.

 

Parodą parengė Sandra Balkūnaitė ir Vidmantas Airini.  

 

Komentuokite
Krašto apsaugos ministerija pasilieka teisę pašalinti komentarus, įžeidžiančius žmogaus garbę ir orumą, skatinančius tautinę, rasinę, religinę nesantaiką, skatinančius smurtą.
Vardas
El. paštas
Komentaro tekstas
Apsaugos kodas secimg

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
 
Sprendimas: Fresh Media