Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Istorija

Vardas „Žemaitija" Lietuvos karybos istorijoje užima išskirtinę vietą. Kaip rašo istoriniai šaltiniai, jau IV a. gentys tūkstančius metų taikiai gyvenusios prie Baltijos krantų, buvusios priverstos ginti savo žemes nuo agresyvių svetimšalių įsiveržėlių. Konfliktams stiprėjant, bebaimiai žemaičiai išsiugdę nepaprastus karybos sugebėjimus. Žymiausias karybos laimėjimas buvęs jų išvesti specialios veislės žirgai žemaitukai, kurie instinktyviai padėdavę kovoti savo raiteliui. Žemaičiai taip įvaldę karo meną, kad jokia pasaulio tauta negalėjusi su jais varžytis. Dėl to kaimyninės slavų tautos turėjusios pretekstą kreiptis į Vakarų Europą krikščionybės vardan padėti jiems kovoti su grėsmingaisiais „pagonimis". Nuo XIII a. žinomos aktyvios žemaičių kovos su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais tesėsi beveik 200 metų. 1236 m. prie Šiaulių įvyko Saulės mūšis, kuriame žemaičiai (spėjama, kad jiems vadovavo Žemaičių kunigaikštis Vykintas), nugalėjo kalavijuočius. Bene lemiamas sėkmės faktorius šiame mūšyje - žemaičių karių pademonstruota vienybė ir savitarpio pagalba - itin svarbūs veiksniai šiuolaikinei stipriai kariuomenei ir valstybei. 1260-aisiais liepos 3 d. įvyko Durbės mūšis, kurio metu kunigaikščio Algmino suburti žemaičiai sugebėjo savo sumanumo dėka, nugalėti dvigubai už juos gausesnę Vokiečių bei Livonijos ordino ar­miją. Kaip byloja istorija, žemaičiai visada pasižymėjo užsispyrimu ir niekada nebuvo linkę susitaikyti su pralaimėjimu. Žemaičių karinį potencialą geriausiai parodo Didysis žemaičių sukilimas 1409 m., kada išsivadavę iš ordino žemaičiai patys savo noru pradeda integraciją į Lietuvą.

 

Žemaičių karo žygiai ir pergalės neliko nepastebėti ir tarptautiniame kontekste. Jau nuo XV a. lotyniškuose ir vokiškuose šaltiniuose Žemaitija buvo vadinama Samogitia, Samogitiae. Senosiose slavų kronikose Žemaitija vadinama Žemoit', vėliau Žmujdź (yra ir daugiau vartojamų krašto senųjų pavadinimų atmainų).

XVIII a. viduryje minima nenuolatinės sudėties Žemaičių divizija „Žemaitija" - kurią sudarė tautinio autoramento husarų ir petihorų vėliavos.

 

1794 m. (Kosciuškos) sukilimo metu, kai buvo bandoma išlaisvinti Lenkiją ir Lietuvą nuo Rusijos įtakos po Antrojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo (1793 m.) ir Targovicos konfederacijos,  ypač pasižymėjo Žemaičių divizija, sumušusi rusus ties Saločiais, užėmusi Kuršo dalį ir Liepoją. 

 

1831 m. sukilime, kuriame vėl buvo kovojama prieš Rusijos imperiją, mėginta  organizuoti gausius sukilėlių dalinius Žemaitijoje, apginkluojant iš užsienio siųstais ginklais.

 

1918-1919 metais Lietuvoje vykstant kovoms dėl Lietuvos nepriklausomybės, kovose su bermontininkais, lenkais, rusų bolševikais dalyvavo nemažai žemaičių. 1919 metų karo veiksmuose dalyvavo ir būsimasis generolas Povilas Plechavičius. 1918 metų rudenį, grįžęs į Lietuvą, jis apsigyveno Žemaitijoje ir čia suorganizavo Žemaičių partizanų rinktinę ir daugiausia partizaninės kovos metodais kovojo prieš bolševikus. 1919 metų vasario 4 d. Tauragėje buvo suformuotas ir I-asis pėstininkų Žemaičių batalionas, kuris veikė iki 1919 m. balandžio 4 d., o po to buvo išformuotas.

 

Žemaitijoje ginkluota rezistencija prieš sovietų ir nacių okupacijas formavosi šiek tiek kitaip nei likusioje Lietuvos dalyje. Nuo sovietų invazijos traukęsi įvairių pogrindžio organizacijų aktyvistai visų pirma koncentravosi vis dar vokiečių kontroliuojamoje Žemaitijoje. 1946 metų pavasarį, įkurta Lietuvos Laisvės Kovų Sąjūdžio „Žemaičių" apygarda išaugo iš vokiečių okupacijos metais veikusios pogrindžio organizacijos - Lietuvos laisvės armijos (LLA) Vanagų struktūros. Sovietams okupavus Lietuvą, nuo pasyvaus politinio pasipriešinimo buvo pereita prie ginkluotos rezistencijos, kurios svarbiausias tikslas buvo atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę.

 

Kovinė žemaičių dvasia ir ryžtas kovojant vardan Lietuvos buvo prisiminti 1999 m. įkuriant motorizuotąją pėstininkų brigadą „Žemaitija" (2002 m reorganizuota į Vakarų karinę apygardą), kuri gyvavo iki 2004 m.

 

Dabartinis steigiamo (atkuriamo) karinio vieneto pavadinimas „Žemaitija" yra tiltas, sujungiantis protėvių žemaičių narsą bei užsispyrimą ir šiuolaikinės kariuomenės mobilumą bei manevringumą. Ši sintezė yra nepaprastai galingas užtaisas ginant Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę. Žvelgiant per istorijos prizmę, Žemaitijos valdovai pasirodė subrendę strategai, o žemaičių karius priešų kronikos pagarbiai vadino vires experti et subtile in bello - „vyrais, patyrusiais ir išmaniais karo mene".

 

Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija" simbolis - grifas (grifonas, pranc. griffon, kilm. grypos - paukštis grifas). Šis fantastinis gyvūnas liūto kūnu, erelio galva, sparnais ir nagais simbolizuoja erelio savybes - budrumą ir akylumą, liūto - drąsą, jėgą ir išdidumą. Lietuvos valstybės heraldikoje grifas žinomas nuo XVI a. pradžios. Motorizuotosios pėstininkų brigados „Žemaitija" tarnybos ženkle grifas vaizduojamas stovintis ant dviejų užpakalinių kojų, pakeltais sparnais, pražiodintu auksinės spalvos snapu su ugniniu liežuviu. Dešinėje rankoje laiko iškeltą paruoštą  kovai sidabrinį kalaviją aukso spalvos rankena. Kairėje rankoje laikantis raudonos spalvos skydą, kuriame pavaizduotas lokys - pagrindinis Žemaitijos krašto simbolis.

 

Grifas pasirinktas brigados simboliu pagerbiant Chodkevičių giminės nuopelnus Lietuvai. Pastaroji giminė turi tvirtas sąsajas su Žemaitija. Chodkevičiai buvo Žemaitijos didikai, tradiciškai būdavo Žemaitijos seniūnais, turėjo žemaitišką savimonę, nors jie iš tiesų buvo rusėnų kilmės, bet jau XVI a. tikėjo, kad yra kilę iš žemaičių bajorų. Vis dėlto, žemaitiškos (kultūrine ir politine prasme) Chodkevičių giminės nuopelnai tarnaujant Lietuvai yra siekiant karinių pergalių prieš švedus, turkus, bei rusus.

 

Jonas Karolis Chodkevičius (1560-1621) buvo vienas ryškiausių „didžiųjų etmonų" epochos atstovų. Net tarp žymiausių išsiskyrė organizaciniu ir strateginiu talentu, energija. Dėl pasiektų karinių pergalių dar gyvas būdamas tapo legendine asmenybe, kurią žinojo XVII a. pr. Europos galingieji. Už pasiektas pergales jį sveikino Romos popiežius, Šv. Romos imperijos imperatorius ir Anglijos monarchas.

 

1600 m. įvertinus didiko karinius nuopelnus J. K. Chodkevičius gavo LDK lauko etmono buožę.

 

Kaip lauko etmonas didikas išvyko į Abiejų Tautų Respublikos karą su Švedija. 1601 m. dalyvavo Kuoknesės operacijoje. Vasarą LDK kariams pavyko nustumti priešą nuo Dauguvos, užimti strategines Livonijos pilis ir pašalinti įsiveržimo į Lietuvą pavojų.

 

Lauko etmonas išgarsėjo pasiekimais: nepaisant mažo karių skaičiaus, 1603 m. jis iš švedų atsiėmė Tartu, o kitais metais sutriuškino priešą prie Paide (Estija). Už šias pergales 1605 m. gavo LDK didžiojo etmono buožę.

 

Didžiausia šlovė didžiojo etmono laukė 1605 m. vasarą prie Salaspilio (Kircholmo). 1605 metų rugpjūčio 27 d. apie 4 000 J. K. Chodkevičiaus vadovaujamų karių sutriuškino Švedijos karaliaus Karolio IX vadovaujamas švedų pajėgas (14 000 karių).

 

Dar sykį Livonijoje J. K. Chodkevičius sėkmingai pasirodė 1609 m. pavasarį. Jau ne taip puikiai jam sekėsi Abiejų tautų Respublikos (toliau - ATR) kare su Maskvos didžiąja kunigaikštyste. Nors 1611 m. birželį jam pavyko atsiimti Smolenską, iki tol beveik šimtą metų priklausiusį Maskvai, tačiau kitais metais teko atsitraukti.

 

1613-1615 metais J. K. Chodkevičiaus vadovaujama kariuomenė gynė nuo rusų puolimų Smolensko vaivadiją. Nepasisekė ir naujas 1617-1618 m. žygis į Maskvą, nominaliai vadovaujamas karalaičio Vladislovo Vazos. Maskva liko neužimta, o konfliktas baigėsi 1618 m. pabaigoje, sudarius Deulino paliaubų sutartį.

 

Šlovės J. K. Chodkevičius nusipelnė, kai sustabdė Vidurio Europai grasinusią Osmanų imperijos jėgą. Jis vadovavo jungtinei 70 tūkst. karių Lenkijos ir LDK kariuomenei, 1621 m. rugsėjo ir spalio mūšiuose prie Chotino kovojusiai su 220 tūkst. Turkijos karių, kuriems vadovavo sultonas Osmanas II. ATR kariai atrėmė turkų puolimus ir patys rengė kontratakas bei išpuolius.

 

1621 metų rugsėjo 24 d., eidamas 61 metus, didysis LDK etmonas mirė Lietuvos karių stovykloje, Chotino apgulties metu. Manoma, kad jis buvo sužeistas ir išneštas iš mūšio lauko. Spalį sudarius taika, turkai pripažino pralaimėjimą, ATR sienos nuo totorių ir turkų antpuolių buvo apgintos. Tai buvo didelis J. K. Chodkevičiaus pasiekimas.

 

J. K. Chodkevičių galima laikyti XVII a. karinių pergalių simboliu. Šios pergalės - tai Lietuvos karo istorijos šedevrai.

 

 

Grifo, kaip simbolio atsiradimas Chodkevičių giminės herbe

 

Jeronimas Chodkevičius (J. K. Chodkevičiaus senelis) 1555 metais su diplomatine misija lankėsi pas popiežių Povilą IV ir Šv. Romos imperatorių Karolį V. Iš jo sau ir savo šakos linijai gavo Šklovo ir Mušės grafo titulą bei herbą vaizduojantį grifą su kalaviju, kuris buvo prijungtas prie Chodkevičių turėto herbo „Koscieza" vaizdavusio strėlę.Nuo XVI a. antrosios pusės šios giminės šakos herbas - į viršų nukreipta strėlė kairėje herbo pusėje ir grifas su kalaviju dešinėje.

 

Kitoje versijoje teigiama, kad Žygimantas Augustas, norėdamas įvertinti Jono Jeronimaičio Chodkevičiaus nuopelnus Livonijai ir LDK bei siekdamas įamžinti jo, kartu ir savo, atminimą 1568 m. birželio 10 d. Gardino seime patvirtino jam grafo titulą ir suteikė naują, prijungtos prie LDK Livonijos žemės, Grifo herbą.

 

 

 

 
 

 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2019-10-14
Sprendimas: Fresh Media