Lietuvos kariuomenė
 
Grįžti į pradinįSvetainės medis English Neįgaliesiems

 

 

linkas ministerija 

Vadas, kurį gerbia

 

Andrius Jurgaitis

 

LK Dr. Jono Basanavičiaus karo medicinos tarnybos Karo psichologijos skyriaus

Psichologinės paramos įguloms poskyrio viršininkas

Kpt. Andrius Jurgaitis

 

 

Kariuomenė yra institucija, išsiskirianti iš kitų ypač ryškiai nustatytais hierarchiniais darbo santykiais. Sistema atrodo gana paprasta: „vadas - pavaldinys": vadas vadovauja, pavaldinys vykdo, vadas planuoja, pavaldinys įgyvendina - galima tęsti iki begalybės.

 

Iš esmės tiek vado, tiek ir jo pavaldinio tikslai yra vienodi - sėkmingai įvykdyti užduotį. Vadas siekia būti geru vadu, pavaldinys nori turėti gerą vadą. Vadas gali rinktis savo vadovavimo stilių, pavaldinys pasirinkti vado, deja, negali. Jam tai yra duotybė, ir nelabai čia jau ką pakeisi. Tad straipsnis apie tai, kas gali būti keičiama, ugdoma, tai yra visų jūsų, mieli vadai, siela ir protas.

 

Gero vado savybės

 

Iš pat pradžių apsibrėžkime, kad žodžių junginyje „geras vadas" žodis „geras" yra gana subjektyvus, nes vienam „geras" gali reikšti, kad vadas jį pamoko, jam pataria, o kitam - kad visiškai nesikiša į jo veiklą. Be to, visiems geras nebūsi. Tad supraskime, kad šioje vietoje be truputėlio subjektyvumo neišsiversime.

 

Dažnai stebime vadus ir ieškome atsakymų, kodėl kai kuriems iš jų sekasi dirbti, o kiti pasirodo esą tikri nevykėliai. Iš tiesų geri vadai nėra toks dažnas reiškinys, todėl nėra sudėtinga nustatyti savybes, kurios gerą vadą atskiria nuo vidutinio ar prasto.


Susipažinkite su gero vado savybėmis, kurias išskiria ir labai vertina jų pavaldiniai. Galite netgi pasitikrinti, kiek jų turite jūs pats. Jei daugiau nei pusę - jūs geras vadas ir jūsų pavaldiniams labai pasisekė. Na, o jei šis sąrašas jums atrodo bereikšmis - duok Dieve, jūsų pavaldiniams stiprybės ir sveikatos.


Sugebėjimas tinkamai pateikti stipriąsias asmenines savybes. Kiekvienas turime silpnųjų ar netgi tamsiųjų pusių, bet vadovaujant svarbu, kad jos neužgožtų vadovavimo formos ir turinio. Gebėjimas naudotis savo stipriosiomis savybėmis, tokiomis kaip atkaklumas, atsakingumas, pasitikėjimas, veiklumas, be jokios abejonės, yra gero vado bruožas.


Stiprūs bendravimo įgūdžiai, tiek verbaliniai, tiek rašytiniai. Vadui, turinčiam pavaldinių, vienas iš svarbiausių dalykų yra bendravimas su jais. Sunku būtų įsivaizduoti sėkmingai dirbantį vadą, kuris vengia tiesioginio kontakto, bijo bendrauti su aplinkiniais. Rašyti be klaidų gimtąja kalba - kiekvieno mūsų pareiga. Penkių žodžių sakinyje padarę keturias gramatines klaidas įspūdžio pavaldiniams tikrai nepadarysite. Greičiau priešingai - jūsų raštų, nurodymų ar įsakymų kopijos bus kaupiamos ir archyvuojamos perliukų lentynėlėje.


Teisingumo supratimas bendraujant su žmonėmis ir sprendžiant problemas. Teisingumas - labai opus ir subjektyvus dalykas. Visiems geram būti sunku, bet teisingam būti galima. Nemažai darbinių konfliktų kyla, kai pavaldiniai jaučia, kad su jais elgiamasi neteisingai, ypač tada, kai jie turi atskaitos tašką. Pvz., Ramūnui už tokią pačią klaidą buvo tik paplekšnota per petį, o štai Donatui teko teisintis tarnybinių tyrimų komisijai ir būti nubaustam papeikimu. Kur čia teisingumas? Nė su žiburiu nerasi...


Logiškas ir nuoseklus elgesys. Pabandykite įsivaizduoti, kaip turėtų jaustis jūsų pavaldinys po kiekvienos jūsų „įžvalgos" kaskart gaudamas vienas kitam prieštaraujančius nurodymus. Tik atėjus į darbą jūs pavedėte seržantui, pavadinkime jį seržantu Rimu, patikrinti, ar visi būrio karių ginklai švariai išvalyti ir sutepti. Išgėrus rytinės kavos ar arbatos jums prasiplėtė akys ir jūs supratote, kad seržantas Rimas būtų naudingesnis gretimoje auditorijoje ją ruošiant paskaitai. Jam nespėjus įpusėti pirmos užduoties, jūs jam įsakote mesti „tą nereikšmingą darbą" (kurį pats prieš keliolika minučių pavedėte!) ir eiti ruošti auditoriją - sustumti stalus ir kėdes, paruošti vaizdo techniką. Dar po kelių minučių jums paskambina kolega iš gretimos kuopos ir paprašo atsiųsti žmogų, kuris galėtų padėti iškrauti bataliono naujai įsigytą sporto salės inventorių. Ir ką gi... Rimai, pirmyn! Ar jūs pats norėtumėte būti Rimo vietoje arba sužinoti tai, ką jis apie jus galvoja? Aš tai ne...


Tikėjimas, kad pavaldiniai yra svarbesni jo ir vieneto (grupės, skyriaus, būrio, kuopos ir t. t.) sėkmei negu jis pats. Iš pirmo žvilgsnio gali būti net sunku patikėti tuo, kad galima laikyti pavaldinius svarbesniais už save patį. Yra vadų, kurie linkę tik save statyti ant pjedestalo ir jaustis pačiais reikšmingiausiais bet kurioje situacijoje ir visiškai nesiskaityti su pavaldiniais ar netgi jų indėlį į bendrą veiklą laikyti mažareikšmiu. Iš tikrųjų didžiąją dalį darbų nudirba ne vadovai, o pavaldiniai. Darbe kaip krepšinyje - labai svarbus kiekvieno komandos nario indėlis, o vadas, kaip treneris, koreguoja, vadovauja, tačiau pats juk į krepšį nemėto ir dvitaškių ar tritaškių nerenka. Jis žaidžia žaidėjų rankomis, visai kaip vadas, kuris dirba pavaldinių rankomis. Čia nenorima pasakyti, kad vadas nieko nedirba pats, žinoma, jis taip pat daug dirba, tik jo ir jo pavaldinių atliekami darbai ir funkcijos skiriasi.


Sąžiningumas, atvirumas, lankstumas. Klystame visi. Ir už tai nėra ko pykti. Pikta tada, kai suklydęs žmogus tai bando nuslėpti, kaltę suversti aplinkybėms, kolegai, nė už ką nepripažįsta savo klaidos. Kartais suklystate ir jūs, vadai, ir jeigu norite užsitarnauti pavaldinių pasitikėjimą, sąžiningai tai turite pripažinti. Su atviru žmogumi smagiau bendrauti, nei su tuo, iš kurio žodį apie save sunku išpešti. Žinoma, nebūtina su pavaldiniais atvirauti iki sielos gelmių ir pasakoti visas šeimines smulkmenas ar intrigas. Tai gali sukelti netgi atvirkštinį - neigiamą - efektą. Nors atrodytų, kad kariuomenėje viskas ir taip puikiai sureguliuota ir išaiškinta, tačiau ir čia be lankstumo neapsieisite. Yra situacijų, kai veikdami pagal taisykles prarastumėte daug laiko ar tektų išeikvoti daug energijos, o veikdami paprasčiau tikslą pasiektumėte greičiau. Nesiūlau laužyti taisyklių, jokiu būdu, tačiau be naujo požiūrio, be inovacijų ir žmonija nebūtų taip sparčiai išsivysčiusi, pasiekusi tokio aukšto technologijų lygio.


Puikiai kontroliuojamas egocentrizmas. Egocentrizmas - tai žmogaus nesugebėjimas keisti pradinį požiūrį į kokį nors objektą ar nuomonę net tada, kai informacija prieštarauja jo ankstesniam patyrimui. Toks žmogus nesupranta, kad galimi ir kitokie, skirtingi negu jo, požiūriai. Bandydamas sugėdinti egocentriškus vadus, turiu pastebėti, kad egocentrizmas dažniausiai išsikeroja ankstyvojoje vaikystėje ir paprastai įveikiamas iki 12-14 metų.Taip pat egocentrizmas turi tendenciją senatvėje didėti. Suaugęs žmogus paprastai suvokia, kad jo tiesa gali nebūti absoliučiai teisinga, ir brandžiai bei adaptyviai į tai reaguoja. Na, o tiems, kurių tiesa yra pati teisingiausia, siūlau įsitikinti - senstate ar vaikėjate?
 

Pasitikėjimas savimi, branda. Kaip galima pasitikėti vadu, jeigu jis pats nepasitiki savimi? Nuo vaikystės iš mūsų reikalaujama pasitikėjimo savimi. Kai kurie iš mūsų jo turi per daug, o kitam, žiūrėk, pasitikėjimo ir pristinga. Džiugu pastebėti, kad pasitikėjimas yra išugdomas asmenybės bruožas. Reikia dažnai praktikuotis, ir veiksmas, prieš tai kėlęs daug nerimo, tampa įprastas. Kiekvienam naujai iškeptam vadui pirmas kontaktas su pavaldiniais prieš jų rikiuotę kelia įtampą, tačiau ilgainiui prie to priprantama. Kartais taip, kad net pradedama tuo piktnaudžiauti...


Mokėjimas klausyti. Apie klausymosi svarbą bendraujant plačiau buvo rašyta straipsnyje "Svarbiausia - išklausyti! Netikite?". Vadams žinotina, kad klausymasis yra svarbi bet kurio darbo dalis. Ir tai svarbu ne tik kariuomenėje. Koks būtų vadybininkas, neturintis klausymosi įgūdžių, arba pardavėjas, negirdintis, kad pirkėjas nori nusipirkti vinilinius tapetus, ir siūlantis jam įsigyti grėblį, nes jis parduodamas su nuolaida (suprask - akcija!). Net ir šeimoje ištinka bėdų dėl nesiklausymo, nes girdėti ir klausyti yra du skirtingi dalykai, tačiau čia jau yra kita neišsemiama tema, į kurią šiuokart nesigilinsime.


Sugebėjimas būti tiesiam, kai reikia, nesiplūstant ir neįžeidžiant kitų. Pripažinkime, kalbėjimas užuolankomis, bandymas išsisukti nuo tiesaus atsakymo nervina. Net ir pranešdamas blogą žinią vadas turi būti tiesus, lakoniškas, o ne filosofuoti ir pamokslauti. Beje, pamokslai yra kolegų kapelionų duona ir to iš jų nesistenkite atimti. Kada pavaldiniui tenka išgyventi nemalonų periodą, vado pafilosofavimai apie gyvenimo prasmę ir jo sunkumus, ekonominę krizę bei galimą lito devalvaciją nepadeda. Kitas svarbus dalykas - būti tiesiam nesiplūstant ir neįžeidžiant kitų. Akcentuojama - „nesiplūstant" ir „neįžeidžiant". Keikimasis, piktžodžiavimas yra mūsų verbalinės agresijos išraiška. Vadas, įžeidinėdamas savo pavaldinį tik parodo, kad jis nesugeba susitvarkyti su savo problemomis ir savo blogas emocijas išlieja ant pavaldinių.


Nuoširdus domėjimasis žmonėmis ir jų gerove. Negaliu nepaminėti Napoleono laimėjimų šioje srityje. Net ir daugiatūkstantinėje kariuomenėje jis prisimindavo savo karių vardus, jų asmenines savybes, šeiminę padėtį, pasiteiraudavo, kas gimė - berniukas ar mergaitė. Žavu, ar ne? Kaip visada, svarbu nepersūdyti. Domėjimasis nereiškia tardymo ar kamantinėjimo. Tardo tardytojas ar kvotėjas. O jūs esate vadas. Ir turite tai daryti nuoširdžiai. Nuoširdumas šiuo atveju be galo svarbus. Jo nesuvaidinsite. Nuoširdus galite tik būti. Pavaldiniai greitai pastebi savo vadų apsimetinėjimą, nenuoširdumą, kai domimasi tik iš mandagumo. Kartais iš mandagumo galima paklausti: „kaip sekasi?" ir beveik nelaukti atsakymo, nes šiuokart „kaip sekasi?" reiškia tą patį, kaip „labas!" ar „sveikas!". Tačiau paklausus, kaip sekasi kuriam nors iš šeimos narių, po to nusukti akis, nesiklausyti atsakymo, patyliukais svarstyti savo reikalus yra nedovanotina.
 

Supratimas ir intuicija. Pasitaiko keblių situacijų. Nepasitikintys savimi vadai jų bijo kaip velnias kryžiaus, nes nujaučia, kad gali pasirodyti nekompetentingi, neryžtingi. O brandus vadas tokiais atvejais, galima sakyti, sužydi, nes gali išbandyti ką nors nauja, pagilinti jau turimas žinias ir patobulinti įgūdžius. O supratimą ir intuiciją galima ugdyti atliekant loginio sprendimo reikalaujančias užduotis, modeliuojant atitinkamas situacijas.
 

Supratimas, kas verčia žmones stengtis. Kitaip tariant, varikliukas, priverčiantis suktis ir kitus, t. y. pavaldinius. Vadas turi būti geras motyvuotojas, kaip ir teisingas baudėjas, kai to reikalauja situacija. Svarbu į šią formulę nepamiršti įdėti teisingumo. Dažnas pavaldinys nori, kad vadas būtų griežtas ir teisingas. Pavaldiniui yra malonu, kai vadas sugeba parodyti ir įvertinti jo stipriąsias puses, paskatinti jį materialiai ar tiesiog geru žodžiu. Kartais, atrodo, toks paprastas žodis „ačiū" gali nuversti kalnus ir ištirpdyti tarp vado ir pavaldinio atsiradusius ledus. Netikite? Pamėginkite!


(Tęsinys - straipsnis "Silpnas vadas dirba iki vėlumos")

 

 
 
 
 
 
 
 
 

 
 
 
 
 
 
Informacija atnaujinta 2016-09-13
Sprendimas: Fresh Media